Kaip jau ir buvo minėta, beveik kiekvienas susiduriame su nekilnojamo turto nuoma. Kai kas susiduria darbe, mat darbas paprastai vyksta patalpose, kurios yra nuomojamos. Kiti susiduria su nuoma tiesiogiai nuomodamiesi būstą ar panašias patalpas reikalingas gyvenimui.
Visi juk kažkur turi gyventi. Realiai yra tik dvi galimybės: patalpos yra nuomojamos, arba jos priklauso savininkui ar kažkam kas leidžia jose gyventi. Aišku, geriausia yra turėti savo nekilnojamąjį turtą, tačiau tai pasiseka toli gražu ne kiekvienam, kai turto kainos yra kur didesnės nei gyventojų perkamoji galia. Visiškai realu, kad perkamoji galia taip pat kažkada padidės, tačiau kol kas ji didėjo daug lėčiau nei nekilnojamo turto kainos ir patalpų nuomos kainos. Tad kada gi tai pasikeis? Turbūt labai negreit, tačiau rinka visuomet susibalansuoja ir žinoma tai įvyks ir šį kartą.
Paprastai, kuo didesnis miestas, tuo sudėtingesnės ir nuomos problemos. Pavyzdžiui, patalpų nuoma Vilniuje yra kur kas didesnis iššūkis nei patalpų nuoma Šiauliuose. Panevėžyje yra apstu tuščių plotų ir kartais nuomotojai gali pasiūlyti juos nuomotis net už dyką, kad tik nuomininkas sumokėtų komunalinius mokesčius. Aišku, patalpos miesto centre už dyką nedalinamos, tačiau kainos tikrai nepalyginamos su kainomis Vilniuje.
Reikia pripažinti kad nuomos kainos Vilniuje po praėjusios krizės taipogi subliūško, ir kur gi nesubliūkš jei žmonių šalyje desperatiškai mažėja. Aišku, visi žmonės neišnyks, tačiau problema yra tame, nekilnojamo turto nemažėja, o netgi pastatoma naujų, tai reiškia daugėja. Pasiūla ir paklausa yra vienintelės jėgos ilguoju laikotarpiu nustatant nuomos kainos. Kuo pasiūla didesnė, o paklausa mažesnė, tuo mažesnė ir kaina. Rinkos dėsniai neįveikiami, aišku reikia laiko kol jie padarys savo darbą.
